ДОТУ – Открытый Университет Жизнеречения

Niekam nėra paslaptis, kad šiuolaikinė civilizacija sukaupė daugybę problemų siejamų ne tik su biosferos ir ekologijos faktoriais, bet ir niekaip nepavyksta pasiekti gerovės ir socialinėje sferoje. Čia bėda ne tik kažkieno asmeninės pastangos naikinti biosferą bei tautas – čia bėda visų likusiųjų neveiklume! O taipogi tame, kad valdžios deklaruojami tikslai dažniausiai smarkiai skiriasi nuo tikslų, kurių ji realiai siekia. Tačiau tokio valdymo įgyvendinimas įmanomas tik politiniuose ir valdymo reikaluose nesusigaudančių žmonių visuomenėje. Iš milijonų lūpų girdimi atsikalbinėjimai “O ką aš vienas galiu padaryti?” arba “Tegu valdžia ima ir padaro, kad visiems būtų gerai” nė kiek nepadeda spręsti problemų – jie tik parodo, kad atsikalbinėtojai sutinka su tokia dabartine padėtimi – sutinka, kad juos valdytų, kad kažkoks “elitas”, be kažkokių ypatingų priežasčių ar/ir nuopelnų, gyventų geriau už juos, sutinka nieko nesuprasti bendrame visuomenės gyvenime, tarytum jo asmeninis gyvenimas niekaip nepriklauso nuo visos žmonijos gyvenimo. Tačiau taip nėra.

Bet kuri visuomenė yra vienaip ar kitaip valdoma, dėl ko visuotinį istorinį procesą galima vertinti visuotinio valdymo proceso pagrindu: pirmiausia, apimančiu daugybę regioninių valdymo procesų (regioninių valstybių politika bei politika tarptautinių, valstybiškai neįformintų jėgų: mafijos, žydų, įvairių diasporų ir pan.) ir antra – vykstančių hierarchiškai aukštesniuose jo atžvilgiu Žemės ir Kosmoso gyvenimo procesuose.

Teorinis Visuomenės Saugumo Koncepcijos pagrindas yra „Pakankamai Bendra Valdymo Teorija“ (pakankamai bendra tuo, kad naudojantis ja galima apibūdinti bet kurį valdymo arba savivaldos procesą). Žiūrint iš PBVT pozicijos, visas žmonių visuomenės valdymo priemones galima suskirstyti į apibendrintas grupes, kurių prioritetų hierarchija išdėstyta nuo efektyviausios iki mažiausiai veiksmingos. Tokiomis visuomenės poveikio priemonėmis, kurių sąmoningas panaudojimas leidžia valdyti visuomenės gyvenimą bei mirtį, yra:

„Stalinas iškeliavo ne į praeitį, jis ištirpo mūsų ateityje“ , – kad ir kaip tai daugelį benuliūdintų.
Pjero Kurtado

Mūsų visuomenė – jeigu kalbama apie viešąją politiką ir politinę analitiką – per penkiasdešimt metų nuėjo kelią nuo stabmeldiško Stalino garbinimo iki niekinimo viso to, kas jo buvo padaryta: ir kaip žmogaus, nuo kurio minties, žodžio bei parašo priklausė milijonai kitų žmonių likimų įvairiose pasaulio šalyse, – ir ne vienos kartos. Tačiau Stalinas nebuvo pamirštas, kaip kad daugelis norėjo ir tebenori. Nebuvo pamirštas todėl, kad visa politinė ir TSRS, ir NVS, ir kitų ekstarybinių respublikų realybė verčia prisiminti tiek jį asmeniškai, tiek ir tą reikalą, kuriam jis tarnavo. Verčia prisiminti kasdieninės įprastos gyvenimo aplinkybės: pabandytų kažkas jam esant neišmokėti laiku pensijos arba atlyginimo; pabandytų kas nors jam esant, už pavogtus pinigus nusipirkti limuziną arba pasistatyti vilą; pabandytų kas nors jam esant sėti nesantaiką ir kurstyti karą tarp TSRS tautų; pabandytų kas nors jam esant kreipti TSRS politiką užsienio valstybių ir tarptautinių mafijų pageidaujama linkme; pabandytų kas nors jam esant šantažuoti TSRS kreditais arba kitokio pobūdžio ginklais; pabandytų kas nors jam esant…